Kodėl būti autentiškam

Autentiškumas yra vartai į tavo tikrąjį „aš” – tai, kuo iš tikrųjų tau lemta tapti per šią trumpą gyvenimo kelionę. Kai visiškai priimi savo prigimtį ir būdą, išsivaduoji iš varginančios kaukių nešiojimo naštos. Tavo santykiai su gyvenimu, aplinka ir kitais žmonėmis tampa tikri, atnešantys gilesnę prasmę ir džiaugsmą. Laikui bėgant, natūraliai įsišakniji dabarties akimirkoje, o stresas bei negatyvumas pamažu išblėsta.

Kas Nėra autentiškumas

Autentiškumo neapibrėžia tavo išorinis įvaizdis: nei tavo akcentas, apranga (ar ji būtų bohemiška, ar vienetinė dizainerio), tatuiruotės, auskarai ar neįprasta plaukų spalva. Tai nėra ir priklausymas judėjimams ar grupėms, tokioms kaip minimalizmas, ar specifinių dietų, pavyzdžiui, vegetarizmo, laikymasis. Tai, kas šiandien pateikiama kaip „autentiškas gyvenimo būdas”, tėra dar viena supakuota tapatybė. Net gyvenimas mediniame namelyje miško pakraštyje nepadaro tavęs autentišku – visa tai yra išorinės formos, kurios gali egzistuoti su tikru vidiniu santykiu arba be jo.

Susitaikymas su savo autentiškumu

Kaip dažnai galvojai vienaip, o darei kitaip? Galbūt iš baimės būti atstumtam, nesuprastam, pavadintam keistuoliu, prarasti pagarbą ar netgi darbą. Autentiškumas atsiranda, kai tavo vidinė būsena sutampa su išoriniais veiksmais – kai seki tuo tyliu vidiniu balsu ar intuicija, nepaisant pasekmių.

Tiesa ta, kad nesekant šiuo vidiniu balsu, mokama daug didesnė kaina, nei dauguma suvokia. Kiekvieną kartą, kai nepaklūsti savo autentiškam impulsui, sukuri subtilų įtrūkimą savyje. Šie įtrūkimai ilgainiui kaupiasi ir pasireiškia neaiškiu atsiskyrimo jausmu, nerimu ar pojūčiu, kad tavo gyvenime trūksta kažko esminio, net jei iš pažiūros viskas atrodo gerai.

Drąsa būti autentiškam

Ar gali pripažinti liūdną realybę, kad 99,9% žmonių neturi ryšio su savo autentiška prigimtimi? Dauguma tiesiog prisitaiko prie visuomenės lūkesčių ir įsitikinimų, įdiegtų tėvų, mokytojų ir bendraamžių, mainais už iliuzinį saugumą, kurį jie suteikia.

Tikras savęs priėmimas nereikalauja grandiozinių planų ar dramatiškų gyvenimo pokyčių. Jis prasideda nuo mažų sąžiningumo akimirkų, smulkių sprendimų gerbti tai, kas jaučiasi tikrai teisinga, o ne tai, ko tikimasi ar kas patogu. Ši savęs atradimo kelionė laikui bėgant tampa ir paprastesnė, ir sudėtingesnė – paprastesnė, nes atpažįsti jos vertę, sudėtingesnė, nes vis labiau suvoki begalę būdų, kuriais išmokai išduoti save.

Ar gali eiti šiuo autentiškumo keliu vienas, atsižvelgdamas į savo jautrų vidinį balsą ir leisdamas išoriniam spaudimui praeiti pro šalį? Nors kelias ir atsiskyrėliškas, bet nebūtinai vienišas. Atpažindamas savo tikrąją prigimtį, užmezgi kitokį ryšį – pirmiausia su savimi, o vėliau ir su kitais, einančiais panašiu keliu. Už šių iššūkių slypi kažkas neįkainojamo – tavo pilnatviška esybė, nefiltruota ir tikra. Šie ryšiai turi tokį gylį ir darną, kurio įprasti santykiai retai kada pasiekia.